|
|
Gediminas Kajėnas: Kai nieko nesakant
pasakoma daug...
- Bernardinai.lt
-
- 2005-09-16
Sauliaus Mykolaičio dainų albumo „Nieko
nepasakyta“ besiklausant
Taip jau nutiko, kad Lietuvoje žymiausi
bardai – aktoriai, kuriems tiek grojimas gitara (ar kitu kokiu
instrumentu), tiek tekstų „skaitymas“ – šiuo atveju pritariant
muzikiniam instrumentui, yra jų pačių kuriamo monospektaklio dalis.
Pasak gerai žinomo aktoriaus ir režisieriaus Sauliaus Mykolaičio,
teatre daug kas gali tilpti ir šią savo mintį jis puikiai iliustravo
visiškai neseniai Lietuvos publikai pristatęs debiutinį savo dainų
albumą „Nieko nepasakyta“.
Nuoširdžiai pasakysiu – šis albumas, lyg
gryno, tyro oro gurkšnis įstrigus penktadieniniame šou-popmuzikos
kamštyje pamažu besiiriant namo, kai žinai, kad namai dar toli, o
pasukti atgal, į šoną ar bet kuria kita kryptimi – neįmanoma. Ir dar
gerai žinai, jog kitaip nė nebus, kad muzikinius diskus gausi tik kaip
priedą prie ledų, muilo ar kitų naudingų-nenaudingų prekių ir nuo to,
kad ir kaip gaila, ta muzika tikrai nepasikeis ir būsi priverstas ne
tik penktadieniais, bet ir kiekvieną dieną strigti tame pačiame smarve
pritvinkusiame kamštyje mėgindamas nusigauti namo, kur nieko nesakant
pasakoma labai daug...
Visų devynių albume skambančių dainų muzikos
autorius – S. Mykolaitis, tačiau muzikos aranžuotės, neskaitant vokalo
partijų, kurias įdainavo pats autorius ir vienos dainos, atliktos
Martyno Kuliavo. Šios aranžuotės pasižymi subtiliu minimalizmu, nors
esant reikalui, pavyzdžiui, egzistenciniais sopuliais persunktoje
dainoje „Užrakintas dangus“ nebijoma nei skardaus gitaros skambesio,
aštrių improvizacijų, nei balso tembro artėjančio veik prie rėkimo ar
žavingoje „Sudie“ – žaismės ir linksmumo.
Šis albumas pasižymi tekstų, muzikos bei
atlikimo vienove, o tam reikia ne tik išmanymo, bet ir kūrybingumo,
aktorystės, o ypač – draivo. Klausai šių dainų, ir net nekyla
abejonių, kad žmogui išties pasiutiškai skauda arba jis apimtas
aistros, kuri „neduoda nakčia sudėt akių“, arba kad jo meilė – ruduo,
nebegelbsti kruvinomis dienomis. Dainoje „Matrica“ ši vienovė
išreiškiama tiesiog derinant žodžių prasmes su intonacija bei muzikos
augimu. Tačiau visa tai tinka kiekvienai dainai, tik išraiškos jų
visų skiriasi, o tai sukuria labai įvairaus, gerai „apdirbto“ albumo
įspūdį. Rodos, S. Mykolaitis išties turi ką pasakyti ir, maža to, jis
žino ką sako, o tai jau, drįstu teigti, dovana – atsakomybė žodžiui ar
tiesiog sąžiningas ir atviras bendravimas su klausytoju.
Interviu, kuris neseniai buvo spausdintas
„Bernardinai.lt“ S. Mykolaitis sakė: „Kalbant apie tekstus, aš manau,
kur kas didesnis poveikis klausytojui yra tuomet, kai ne tik muzika,
bet ir tekstas yra tavo paties. Kai tarp tavęs ir klausytojų yra
gitara, kuria nemoki groti, Putino, Baltakio ar Parulskio tekstas,
tuomet susidaro dar didesnis atstumas. Juk pirmiausia turi įveikti
tekstą, kurį dabar rengiesi dainuoti, nes juk jį rašė žmogus krauju, o
tau belieka arba jį pasisavinti, arba apsimesti, kad jį suvoki iki
galo. Tačiau atstumas vis tiek tik didėja. Aš supratau, kad geriau
tegu bus kad ir primityvesnis tekstas, bet mano paties. Tuomet
nebelieka jokio atstumo, tu esi šalia. Tokia, mano supratimu, ir yra
bardo esmė – ne kurti burbulų, o pačiam savo kailiu patyrus gyvenimą
dainuoti apie tai“.
Iš devynių šiame albume skambančių dainų trys
tekstai yra poetų (Viljamo Šekspyro, Arno Ališausko ir Alvydo
Šlepiko), o visi kiti – S. Mykolaičio. Ir, o tai ypač džiugina, tie
paties autoriaus tekstai nelabai daug kuo ir nusileidžia poetų
eilėraščiams. Saulius Mykolaitis ne tik valdo žodį, bet yra ir jo
valdomas, todėl tekstai pasipila gyvybe – „Užgesint kai ugnis apkabino
žodžius / okupavo naktis išbučiavo medžius / tik bijok netikėk
neklausyk naktimis / užsikimšus mintis savo mintis / tai ką šaukia
širdis...“ („Matrica“).
Kiekviena iš jo atliekamų dainų turi savo
nuotaiką, savo istoriją, kuri autoriui ėmus dainuoti yra suvaidinama,
išpasakojama taip, tarytum dainos pabaiga būtų ir tos gyvenimo
istorijos pabaiga.
S. Mykolaičio tekstų grožis - paradoksų
žaismė, kurią, rodos, autorius yra ypač pamėgęs ir ja tiesiog
palaimingai užsižaidžia. Tačiau šis užsižaidimas ne tik kad neįkyri,
bet tekstams suteikia svorio – gali jų ne tik klausytis gražiai
dainuojamų, bet ir mėginti įsiklausyti, kas jais pasakoma. O pasakoma,
rodos, viskas ir kartu – visiškai nieko ir būtent čia slypi visas šio
albumo grožis.
„Nieko nepasakyta“ – šis pavadinimas labai
puikiai atrodytų kokios nors poezijos knygoje, bet taip, kaip jis
suskamba šio albumo kontekste – tai jau stebuklas:
nieko nepasakyta viskas girdėt
kaip rūkas ar šildantis sniegas
nieko nepasakyta viskas yra
kaip būna tyla prikalbėta...
(„Nieko nepasakyta“)
- Šis S. Mykolaičio albumas atvėrė naują ir
unikalią kompaktinių plokštelių kolekciją – „Lietuvių aktorių balsai“.
Pradžia – stulbinama savo netikėtumu ir gaiva. Visiems kitiems
būsimiems šios kolekcijos autoriams reikės labai pasistengti norint
lygiuotis su „pirmuoju blynu“. Tačiau ne ką lengviau bus ir pačiam S.
Mykolaičiui. Jam teks jau grumtis su pačiu savimi. Bet tai, matyt, dar
ateityje, o dabar: nieko nepasakyta užsimerk...
|
