ELTA

Rugsėjo 9 d. Vilniaus mokytojų namų svetainėje buvo pristatytas debiutinis žymaus aktoriaus bei režisieriaus Sauliaus Mykolaičio albumas „Nieko nepasakyta“. Šiuo albumu pradedama nauja kompaktinių plokštelių kolekciją „Lietuvių aktorių balsai“.

Šia proga apie gitaros atsiradimą, teatrą, 75 bitus ir vėgėlytę kalbamės su aktoriumi, dabar jau ir bardu, S. Mykolaičiu.

Esate žinomas aktorius, atlikęs ne vieną įspūdingą vaidmenį, režisierius, pastatęs keletą spektaklių, o štai dabar – dar ir bardas. Kaip Jums pačiam šis amplua? Ar galėtumėte pasakyti, kad štai išsipildė didžiausia Jūsų svajonė, o gal tai vienas iš netikėtų gyvenimo nuotykių?

Nieko čia tokio netikėto, tiesą sakant, ir nėra. Visa mano aktorystė atsirado būtent iš dainavimo. Dar būdamas mokykloje pradėjau groti estradiniame ansamblyje. Rodos, septintoje klasėje buvau atvestas į mūsų miestelio – aš baigiau Ramygalos vidurinę mokyklą – grupę. Mus surinko šio ansamblio „seniai“, rengdami sau pamainą. Mes buvome trise – būgnininkas, bosistas ir aš. Koncertų metu mus, tokius dar visiškai neapsiplunksnavusius žąsiukus, leisdavo į sceną groti, kai senieji grupės muzikantai eidavo pailsėti. Taip mes užpildydavome pauzes tarp jų grojimo. Šitokioje erdvėje mes iš pradžių grodavome „Hiperbolės“ dainas, o paskui ir aš pats pradėjau kai ką rašyti.

Pirmąją gitarą gavau gal trečioje klasėje. Kai dabar atsimenu – tai buvo gan smagus nuotykis. Aš buvau įsitikinęs – tam, kad grotum, reikia tik instrumento, o apie pamokas nebuvo nė minties. Mėgdavau pagroti su badmintono rakete, ir man tai puikiai pavykdavo. Trečioje klasėje po apendicito operacijos grįžęs namo iš ligoninės radau gitarą. Na, maniau sau, dabar kaip užgrosiu! Tąkart gitarą perbraukiau kelis sykius ir iškart numečiau, nes supratau, kad ji pati negroja.

Tuomet buvo gitaros grojimo banga – visi, kas tik galėjo, grojo, klausė Vytauto Kernagio, žiūrėjo „Mažąją išpažintį“ ir dainavo „Žmonės, žmonės, ką padarėt“ ar „Įlipo dvi silkės į obelį“. Šitokių, jau galima sakyti tradicinių, kūrinių veikiamas aš užaugau. Iš čia ir atsirado pomėgis dainuoti. Paskui įstojau į parengiamąjį vokalo kursą, mokiausi pas Kaniavą, galų gale išėjau į kariuomenę. Grįžęs iš jos neberadau savo dėstytojo, todėl viską mečiau ir išėjau. Žinoma, svarsčiau, kur galima tą patį dainavimą panaudoti, taigi pasirinkau teatrą, nes suvokiau, kad teatras viską aprėpia.

Studijų metu gitara visuomet buvo šalia – virtuvėse, linksmybėse. Buvo juk ir kurso dainų, ir vakarėlių, nes ta aktorių bendruomenė yra labai maža, per mokslų metus ji tampa kaip šeima.

O dabar, kai tarp darbų susidaro kokia mažytė pauzelė, tai vis kažin ką parašinėji, pagroji. Prieš kelerius metus Gediminas Storpirštis ieškojo naujų dainuojančių žmonių, aktorių ir pradėjo mane kviesti į Mokytojų namus padainuoti savo dainų. Taip po trupučiuką ir įėjau į tą kamerinę bardų aplinką. Kai tų dainų pasidarė per trisdešimt ir ėmiau groti dviejų dalių koncertuose po 45 minutes, tuomet atsirado ir kompaktinio disko poreikis, mat žmonės ėmė manęs klausinėti – kur, Sauliau, tavo debiutinis albumas.

O toliau viskas vyko palengva ir proporcingai. Manau, kad jei žmogus užsiima vienu dalyku, o kitą dalyką pavadina nesvarbiu, tuomet yra labai daug galimybių tam žmogui tiesiog būti laisvam ir kurti tai, kas jam atrodo geriausia. Juk jei rašytojas atsisėstų rašyti knygą Nobelio premijai gauti, vargu ar jam kas pavyktų. Kai esi niekam neįsipareigojęs, tuomet esi laisvas daryti viską. Matyt, kaip tik laisvė ir yra svarbiausias dalykas kūryboje. Štai toks neįpareigojantis dainavimas kaip pragyvenimo šaltinį turint etatą Nacionaliniame dramos teatre kaip tik ir tampa tam tikra kokybe. O kai prasideda komercija, reklama ir vadyba, tuomet šie dalykai praranda pirmapradį žavesį. Kuo ilgiau išsilaikyti neprofesionaliame, perspektyviame lygmenyje, tuo geriau pačiam. Sakyčiau, geriau būti stabiliai žaidžiančiu krepšininku, kuris per rungtynes meta po dvidešimt taškų nei žaidėju, per vienas rungtynes sumetančiu trisdešimt kelis, o per kitas – keturis. Dabar štai šis kompaktas mane įpareigoja, bet man norėtųsi likti žaidėju, kaskart metančiu po dvidešimt taškų.

Ar lietuvių dainuojamoji poezija jau turi savo tradiciją, pirmtakų mokytojų, iš kurių mokomasi arba nuo kurių atsispiriama, o gal ji tik pradeda savo kelią?

Niekada nesinori daryti tai, kas jau yra padaryta. Judėjimo priežastis yra šis principas. Smagiau yra surasti savo takelį ir eiti juo niekur neskubant. Dabar mėgindamas išleisti šią kompaktinę plokštelę, susiduriu su tuo, kad jokios dainuojamosios poezijos tradicijos nėra, nelabai kas moka ir suvedinėti tokią muziką, nes ji nėra populiari. Bardai neturi savo studijos, prekyviečių, laidos radijuje ar televizijoje. Su visu tuo būtų kur kas paprasčiau. Tačiau to nėra.

Bardų, žinoma, yra, tačiau jie visi sukasi taip, kaip išmano. Jei pasakoma bardas, mums galvoje tokia asociacija – gitara, balsas ir dar keli kiti švelnūs, ramūs instrumentai – išilginė fleita, violončelė. Bet kodėl? Juk viskas gali būti kur kas įvairiau ir įdomiau. Mes su Martynu Kuliavu kaip tik ir pamėginome padaryti šiek tiek kitoniškiau. Tam tikru atžvilgiu šiuo albumu net nesilaikome įprasto dainuojamosios poezijos žanro. Ir tai, man rodos, skamba visai smagiai.

Kalbant apie tekstus, aš manau, kur kas didesnis poveikis klausytojui yra tuomet, kai ne tik muzika, bet ir tekstas yra tavo paties. Kai tarp tavęs ir klausytojų yra gitara, kuria nemoki groti, Putino, Baltakio ar Parulskio tekstas, tuomet susidaro dar didesnis atstumas. Juk pirmiausia turi įveikti tekstą, kurį dabar rengiesi dainuoti, nes juk jį rašė žmogus krauju, o tau belieka arba jį pasisavinti, arba apsimesti, kad jį suvoki iki galo. Tačiau atstumas vis tiek tik didėja. Aš supratau, kad geriau tegu bus kad ir primityvesnis tekstas, bet mano paties. Tuomet nebelieka jokio atstumo, tu esi šalia. Tokia, mano supratimu, ir yra bardo esmė – ne kurti burbulų, o pačiam savo kailiu patyrus gyvenimą dainuoti apie tai.

Daug kam atrodo, kad dainuojamoji poezija yra literatų, beletristų sritis, būtent todėl ji ir užima tokią vietą mūsų kultūroje, nes niekas nedainuoja gyvos „gatvės muzikos“. Jei pažiūrėtume į lietuvišką kiną, tai čia lygiai taip pat – nėra jokio kino apie „dabar“. O kur tie bardai, kurie kurtų apie savo laiką, savo amžių, galų gale - apie save patį. Štai čia ir turi būti kūrybos savitumas. Tačiau, prisiminus A. Tarkovskio „Rubliovą“, prieš pradėdamas lieti varpą, niekada negali būti tikras, skambės jis ar ne. Bet lieji jį, nes kitaip, matyt, negali. Svarbu surasti savo kelią, savo žemės lopinėlį, kad atsistotum ir eitum. Kita vertus, juk negali paneigti to, ką sugrojo V. Kernagis ar kiti bardai. „Mažoji išpažintis“ man yra filmų filmas, tai buvo filmas apie „dabar“, todėl jį žiūrėjo tokia gausybė žmonių. Filme skambančiose dainose žmonės atpažino savo laiką ir pačius save, todėl jos ir ataidėjo juose pačiuose.

Mano kurso draugas Alvydas Šlepikas buvo vienas iš filmo „Gedimino 11“ scenaristų, ir aš jam siūliau įdėti į šį filmą dainą, kuri skambėtų visų Tomo (pagrindinis filmo veikėjas) žygių metu. Ir tai būtų buvę populiaru, ir tokios dainos nereikėtų pardavinėti su pieno pakeliu ar „Ekstra“ pakuote – ją ir taip nupirktų. Jei filmas ir daina sutaptų į vieną, ir tai būtų „apie dabar“, tuomet būtų geriausia.

Pamažu bardų vaidmenyje nuolat pasirodo tai vienas, tai kitas aktorius, o kiek tokių jau yra – turbūt abiejų rankų pirštų nebeužtektų jiems suskaičiuoti. Rodos, aktoriai geriausiai jaučiasi ne tik scenoje atlikdami kažkieno vaidmenį, bet ir su gitara rankose dainuodami poetines dainas. Ar tai tam tikras savęs išpildymas, hobis, pramoga ar dar kažkas kita?

Pasikartosiu sakydamas, kad teatras viską aprėpia. Žinoma, mes niekada netapsime inžinieriais ar gydytojais. Šito nebesuspėsime išmokti. Jei nepradėjai žaisti krepšinio būdamas penkerių, tai NBA niekada jau nebežaisi. Tačiau aktorystė daug ką gali aprėpti. Kodėl aktoriai dainuoja? Mūsų profesija yra pasakoti istorijas suliejant intonacijos žaismę, išgyvenimą, perteikiant tam tikrą nuotaiką. Lygiai taip pat ir dainoje. Todėl neatsitiktinai aktoriai moka, gali ir daina papasakoti įdomią istoriją, kurią būtų smagu klausyti.

Tarkim V. Vysockis būtų jau ne jis, jei jo įrašuose derėtų gitara. Ji nedera, bet, matyt, ne tai yra svarbiausia. O dainavo jis apie viską ir apie ką tik dainavo, atrodė, kad taip ir yra. Jis galėjo padainuoti dainą apie TU-134, vadinasi, lėktuvo vardu, o tam jau reikia aktorystės. Klausant jo dainų, net nekyla abejonė, kad tai yra netiesa. Jis pateikia tikrą istoriją, ir klausydamas jo dainos tiki ja.

Kai girdžiu skambant šiuolaikinę populiariąją muziką, aš niekaip nesuprantu, apie ką ten kalbama, nes ten arba išvis nėra jokių žodžių, arba jie visi vienodai nykūs ir jų neįmanoma klausytis. Šioje muzikoje pagrindinis dalykas yra bitai. Jei dainoje yra 75 ar 78 bitai, vadinasi, tai yra nepopuliaru, tai neformatas. Nereikia čia net kalbėti apie tekstą, dainavimo manierą, instrumentų kiekį, aranžuotės kokybę. Svarbiausia yra bitai. Pasakykite man kiek šioje dainoje bitų, ir aš jums pasakysiu – formatas tai ar ne. Kai mano daina „Matrica“ pajuda 130 bitų link, vadinasi, jau ji pretenduoja į tam tikrą formatą. Štai ir viskas.

Ar bardo dainavimas eina iš širdies į širdį, tai labai jautrus kalbėjimas šalia esančiam žmogui, ne auditorijai, bet asmeniškai kiekvienam?

Anksčiau buitinėmis sąlygomis buvau įsirašęs keletą savo kūrinių ir duodavau tai vienam, tai kitam paklausyti. Viena draugė sakė, kad kartą pasileido tą kompaktą sėdėdama virtuvėje su bičiule, taip, tik fonui. Tai netrukus turėjo išjungti, nes negalėjo kalbėti su žmogumi. Tai ne foninė muzika, ir jai reikia dėmesio, įsiklausymo. Idealųjį savo spektaklį įsivaizduoju kaip pokalbį. Žinoma, galima pasirinkti įvairių vaizdinių, fejerverkų, bet jei spektaklyje yra tekstas, siužetas, visa turi vykti pagal dialogo principą. Man nepatinka, kai teatre žmonės šiurena šokolado popierėliais. Spektakliuose pirmiausia stengiuosi kalbėti su žmogumi. Ir lygiai taip pat yra su dainomis.    

Bardų kūryba pasižymi tuo, kad joje ypatingas dėmesys skiriamas muzikos ir teksto santykiui ir, ypač žodžiui – matyt, neatsitiktinai – dainuojamoji poezija. Jūsų debiutiniame albume „Nieko nepasakyta“ yra dainų pagal Viljamo Šekspyro, Arno Ališausko, Alvydo Šlepiko tekstus. Koks Jums turi būti tekstas, kad kiltų nenumaldomas noras jį dainuoti?

Tekstas, turėtų būti sproginėjantis, žaižaruojantis, jei reikia plyštantis ar labai ramus. Svarbiausia, kad sukurtum tos dainos vaizdą. Jei daina prasidėjo, tai ji jau ir nebesustos. Teatre mes esame įpratę, kad, nuskambėjus pirmiesiems spektaklio akordams, kelio atgal jau nebėra. Jei daina prasidėjo, jos istorija irgi turi būti išpasakota, išskleista.

Šiuo metu stengiuosi pats rašyti tekstus ir juos dainuoti, kad, kaip jau minėjau, nebūtų jokio atstumo tarp manęs ir klausytojo, manęs ir pačios dainos. Žinoma, svarbiausia, kad tas tekstas būtų svarbus tau pačiam. Štai mano tekstuose apsigyveno iš vaikystės atėjusi vėgėlytė. Mes gyvenome prie upelio, ir, vaikas būdamas, aš pasigaudavau vėgėlytę ir ja lydeką žvejodavau. Toje tyloje, jauduly, kai pasineria plūdė, o širdis it patrakus daužosi – štai iš čia man ta vėgėlytė ir liko tam tikru sielos įvaizdžiu. Dabar tekste ji gali būti apsirengusi kamofliažu, bet vis tiek tai ta pati vėgėlytė iš vaikystės

Vienas poetas yra ištaręs, kad dabar visos susišnekėjimo galimybės išsemtos ir vienintelis būdas susikalbėti – tai poezija. Rodos, Jūs apie tą patį kalbate dainoje „Nieko nepasakyta“, tik čia slapčiausi, intymiausi žodžiai „myliu tave“ tampa šiuo paradoksu. O galvojant apie visą Jūsų albumą ir jo pavadinimą, tai jis šitame šaukiančios, reikalaujančios reklamos laike nieko neprievartauja, nieko iš tavęs nenori. Jis tiesiog yra toks nieko nesakantis apie save, savęs neafišuojantis.

Taip ir yra. Tokia ir yra mano pozicija. O geriausia pacituosiu lapės žodžius iš „Mažojo Princo“: „Matyti galima tik širdimi, tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“. Nėra čia daugiau apie ką ir kalbėti. Kai yra, tai jau yra. Meilė nepasikeis nuo žodžio „myliu“ ištarto skaičiaus. „Romeo ir Džuljetoje“ Džuljeta sako: „Jei rožę pavadinsi kitu vardu, ar ji kvepės mažiau?“. Juk ne. Nėra čia ką daugiau ir pridurti.

„Nieko nepasakyta“ – visiškai nekomercinis pavadinimas, tai kam čia ji dar klausytis... Svarbiausia – kam reikės, tas ir išgirs. Laikui bėgant, viskas suguls į savo vietas. Kažkas man sakė, kad štai pirmą kartą paklausė albumą, ai, galvoja, grūzas, nesąmonė, kažkada ryte paklausė antrą kartą, žiūri, gal ir nieko, trečia kartą – visai įdomu, o penktą – jau ir veža. Jei taip yra, vadinasi, viskas gerai, viskas padaryta teisingai.

Kalbino Gedas Kajėnas

Bernardinai.lt