NAKTIGARSIAI VII
Pradėdamas septintajį, pirmadieninį literatūros ir muzikos vakarą, CD Kolekcijos LIETUVIŲ AKTORIŲ BALSAI leidėjas Sigutis Jačėnas prisiminė, jog dar birželį, kai paskutinį kartą buvo derinama šių metų NAKTIGONIŲ programa, kilo abejonių, kad gal rugpjūčio 13-oji nėra pati palankiausia diena... Abejonės pasitvirtino. Kultūros centre RAMYBĖ gausiai susirinkusių dainuojančių aktorių fanų teko atsiprašyti, kad vakaro programa nežymiai pasikeitė, nes aktoriaus Sauliaus Bareikio dainų albumas SVEČIAS, dėl vasaros atostogų "piko", dar tik baigiamas įrašinėti ir jo sutiktuvės nusikelia į rudenį... Bus puiki proga dar kartą visiems susitikti.
NAKTIGONIŲ scenoje tą vakarą "svečiavosi" poetas Robertas Danys, skaitęs jautrius eilėraščius iš naujausios knygos DVYLIKA MEILĖS PAUKŠTELIŲ ir dainuojantys aktoriai Olegas Ditkovskis bei Saulius Bareikis.
Tomo Savickio nuotraukos
Taigi, albumo SVEČIAS pristatymas rudenį. Sekite informaciją! Belaukiant naujojo Kolekcijos albumo, kurį įrašyti Sauliui Bareikiui talkino aktorius Olegas Ditkovskis, kompozitorius Andrius Kulikauskas, džiazo instrumentalistai Valerijus Ramoška, Vytis Nivinskas, styginių kvartetas... kviečiame prisiminti interviu su kuriančiu ir dainuojančiu aktoriumi, publikuotą internetiniame dienraštyje www.bernardinai.lt
2006-11-29
Saulius Bareikis žinomas aktorius, daugelio mėgstamas ne tik dėl teatre sukurtų vaidmenų, bet ir dėl atvirų, jautrių, nuoširdžiai atliekamų dainų, vadinamų dainuojamąja poezija. Daugiau nei dvidešimt metų vaidinęs Valstybiniame jaunimo teatre, S. Bareikis į sceną dabar dažniau lipa būtent dainuoti arba, kaip pats sako, vaidinti save, viešai perskaityti keletą savo muzikinio dienoraščio puslapių.
Kada ir kodėl paėmėte į rankas gitarą ir pradėjote dainuoti?
Kai atsirado Bitlai, gimė begalinis noras susilieti su tokia muzika. Su muzika, kuri buvo kitokia negu mums pirštoji. Man atrodo, kad Bitlai - irgi bardai. Jų stilius kitoks, bet kūrybos mechanizmas, manau, tas pats. Jie, kaip ir aš bandau daryti, rašė muzikinį dienoraštį, savo kūryba kalbėjo apie tai, kas skauda, jaudina. Ir tai taip pat jaudino mus, turbūt visą mūsų kartą.
Tuomet Lietuvoje ėmė rastis ir pačios pirmosios gitaros. Su kurso draugu Olegu Ditkovskiu pradėjome groti. Tai buvo mūsų koridorinis ar virtuvinis bendravimo stilius.
Taip pat ir maišto forma?
Taip, tuomet maišto buvo visur. Maištavome savo apranga, šukuosenomis, klausydami muzikos, kurios mums nepatarė klausytis, taip pat teatre. Tai buvo kūrybai dėkingas laikas. Visokia kūryba, jeigu ji šiek tiek prasminga ir su mintimi, turėjo potekstę. Kurdamas kokį nors vaidmenį galėjai kalbėti vadinamąja Ezopo kalba. Taip pat ir dainuodamas.
Tas laikas išugdė mūsų imlumą visko reikėjo ieškoti. Literatūra, poezija, muzika keliaudavo iš rankų į rankas. Viskuo dalydavomės. Knygos buvo nušiurusios, nučiupinėtos, o skaitėme jas kitaip - ne formaliai, stengdamiesi kuo daugiau paimti. Iš to laikotarpio daug kas liko pasąmonėje, atmintyje ir dar iki šiol maitina.
Kaip susibūrė Aktorių trio?
Iš pradžių, kai su Olegu grojome Konservatorijoje, rašėme dainas, neturėjome jokių pretenzijų tapti duetu, trio ar apskritai grupe. Kostas grojo vienas, mes kartais drauge su Olegu. Aktorių trio buvo Kosto Smorigino idėja. Jis pasiūlė man, aš Olegui, taip ir išėjo. Visi trys dainuodavome savo dainas ir vienas kitas padėdavome. Taip susiformavo grupė, turinti savo stilistiką, kryptį, nišą. Tokios Lietuvoje iki tol dar nebuvo. Gal todėl turėjome nemažą pasisekimą.
Kodėl išsiskyrėte?
Išsiskyrėme ne dėl stiliaus, pasaulėžiūros ar idėjų. Juk ir šeimos ar draugai daugiausia išsiskiria dėl asmeninių bruožų ar kitų aplinkybių. Tiesiog būna momentų, kai reikia pasirinkti. Bet mes ir toliau bendraujame, kartais drauge pagrojame.
Dabar Kostas Smoriginas ir Olegas Ditkovskis kartu su Neda Malūnavičiūte kuria naują projektą Meilės trikampis. O Jūs turite asmeninių planų, idėjų?
Norėčiau išleisti savo solinį albumą, kuriam medžiagą jau turiu parengęs.
Kodėl Jums svarbu pasidalyti savo kūryba?
Mes aktoriai įpratę, kad mūsų kūryba miršta. Ji lieka tik liudininkų atmintyje. Galbūt kartais dėl to su baltu pavydu žiūrime į tuos, kurie kuria skulptūrą, literatūrą, architektūrą... Gal ir su amžiumi ateina noras ne tik įspausti kažkokią pėdą, bet ir matyti ją.
Kita priežastis elementari baimė, kad kartu su tavimi gali numirti ir tam tikros temos, idėjos, tekstai, kurie paskui klaidžios kažkur beorėje erdvėje. Todėl ir norisi dalytis. Juk žmogus toks padaras, kuriam svarbu ką nors palikti, perduoti kažkokią žinią.
Kaip vyksta dainų kūrimo procesas?
Paprastai yra nuotaika, kuri skatina tave ją versti kūryba. Iš pradžių dažniausiai gimsta melodija, harmonija, o paskui - poezija. Galvoje suskamba koks nors muzikinis motyvas, o tada iškyla teksto problemėlė. Esu bandęs ieškoti eilėraščio, bet greitai mane pradėjo dirginti formalus puslapių vartymas, bandymas prie muzikinės frazės pritaikyti poeziją. Kartą skaudama galva varčiau poezijos ontologiją ir pagalvojau, kad užsiimu visiška nesąmone perskaitau pirmas eilėraščių eilutes ir verčiu toliau: netinka netinka netinka. Pasidarė gėda prieš poetus, prieš save, pagalvojau: Nei skaitau poezijos, nei gerbiu poetų, nei pats ką nors darau. Tada nejučia pradėjau rašyti.
Neseniai pagal mano muzikinius eskizus porą dainų sukūrė Rimvydas Stankevičius. Tai bene vienintelis man žinomas poetas, galintis rašyti, kaip jis pats sako, pagal užsakymą, bet vis dėlto nuoširdžiai.
Kokios emocijos paskatina kūrybą?
Tik geros. Daugiausia nostalgija. Kam? Sunku pasakyti. Tėvynei, mylimai moteriai, sau... Nežinau. Nuolatiniai ieškojimai... Išaugau su nelabai linksmais poetais: V. Mačerniu, O. Milašiumi, P. Širviu. Bet tai nereiškia, kad jų poezija, tikiuosi ir mano, sukelia depresiją.
Kalbant apie liūdesį, tai jis nėra negatyvus. Tuo momentu siela gali norėti atsiverti, gali skaudėti, bet tai nėra slegiamas jausmas. Tai, kas negatyvu ir slegia, neleis kilti rankai imti instrumentą ar ką nors rašyti.
Dainuojate dainas ir pagal kitų autorių eiles. Kas yra svarbiausia renkantis tekstus?
Man atrodo, geras poetas, rašydamas apie labai subjektyvius dalykus, vis dėlto rašo labai universaliai. Taip, kad tu skaitydamas galvotum, jog šitai galėjai parašyti pats, juk viskas aišku, paprasta, tik kažkodėl to nepadarei... Todėl ieškau to, kas atrodytų lyg parašyta mano paties, būtų artima emocijoms, išgyventoms tam tikromis aplinkybėmis. Nors dainų pagal kitų autorių eiles turiu tik kelias, pagal V. Mečernio, Antano A. Jonyno ir R. Danio, R. Stankevičiaus eilėraščius.
Dainuojamosios poezijos žanrą, jo pavadinimą, ko gero, reikėtų suprasti ne pažodžiui. Kas tai yra iš tikrųjų?
Kartais sakau, kad aš nesu bardas. Kažkada Tarptautinių žodžių žodyne skaičiau šio žodžio reikšmę, ir ji visiškai nesutampa su tuo, ką aš darau.
O pavadinimą dainuojamoji poezija tiesiog kažkas sugalvojo. Tai gražiai sudėti, prasmingi žodžiai. Ko gero, dėl to šitas pavadinimas prigijo ir yra vartojamas ligi šiol. Paraidžiui skaitant, tai dainuoti poeziją. Bet aš tuos kūrinius vadinčiau tiesiog autorinėmis dainomis. Pasaulio muzikinėje praktikoje tai galbūt kažkaip kitaip įvardijama.
Kitose šalyse dainuojamoji poezija siejama su folkloru.
Čia vėl painiava. Jeigu paimama liaudies daina, jos melodija ir perdaroma šiuolaikiškai tai ne autorinė daina. Dabar nemažai mūsiškių, neturėdami minčių, naujų idėjų, tiesiog imasi perdainuoti liaudies dainas ir tai, deja, daro labai neskoningai.
Žinoma, liaudies muzika yra ir mano šaknys. Mėgstu liaudies dainas, nemažai jų moku. Bet jeigu ir vadovaujuosi tomis šaknimis kurdamas, tai nesąmoningai. Manau, kad folkloras nėra lietuviškos dainuojamosios poezijos tradicija.
Ar galima sakyti, kad lietuviai turi savitą dainuojamosios poezijos stilių?
Tokio, kokį turi airiai ar ispanai, mes tikrai neturime. Manau, kad lietuviškas stilius dar nėra nusistovėjęs. Mes vis dar ieškome. Žinoma, yra aiški Vytauto Kernagio dainuojamosios poezijos Lietuvoje pradininko stilistika. Daugelis negali atsispirti jos įtakai. Kai kurie, bėgdami nuo jos, ima groti rusams būdingu trijų akordų stiliumi.
Manau, kad kiekvienas kūrėjas turėtų siekti savitumo. Todėl ką nors darydamas einu prieš srovę, klausiu savęs: Ar tai tikrai mano? Ar tai ne banalu? Ar tai jau kažkas darė? Tokiu principu atmetinėju, renkuosi, siekdamas, kad tai, ką darau, būtų autentiška.
Atrodo, dainuojamosios poezijos žanras atgyja, vis daugiau žmonių, ypač jaunų, susirenka į koncertus, patys ima gitaras, kuria, dainuoja...
Jauni žmonės neturi su kuo palyginti esamų dalykų, neturi patirties, nežino, kas yra laikina, o kas ne. Jie labai imlūs, laikinus dalykus, reiškinius, reiškinukus ar reiškinėlių atmainas kartais priima kaip didelius, amžinus dalykus.
Tačiau dabar tų reiškinių ir reiškinėlių netalentingumas po truputį pradėjo save demaskuoti. Galbūt dabar kaip tik toks laikas, kai jaunimas mokosi ne tik klausyti, bet ir girdėti, matyti - ne tik žiūrėti. Žodžiu, atsirinkti. Ką nors nukopijuoti ar užsiimti karaokė - dar ne kūryba. Mes irgi kadaise klausėmės Rolling Stonesų, Bitlų, Visockio, grodavome jų dainas, netgi jautėme jų įtaką, bet kurdami pradėdavome nuo savęs..
Ar, Jūsų nuomone, Lietuvoje yra jaunų gabių bardų, galbūt prisidėsiančių prie lietuviško dainuojamosios poezijos stiliaus formavimo?
Manau, kad yra. Jaučiu didelį kūrybinį potencialą. Galbūt jų kūryboje yra netobulumo, plikų idėjų, nesuvokimo, ką su kuo jungti. Bet, kad ir kaip būtų, džiaugiuosi jų didele drąsa. Tai laikas, kai turi teisę klysti.
Dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ką jaunus žmones išmokyti Jums yra svarbiausia?
Man svarbiausia, kad jie visų pirma suvoktų save. Kad patys sau būtų atspirties tašku, kad suprastų ką savito turi ir kuo yra autentiški. Svarbu, kad jie pasitikėtų savimi, eitų savo keliu, nebijotų, nebūtų kaip futbolo kamuolys, kurį visi spardo kaip kam patogu.
Dainuojamosios poezijos scenoje - mažai instrumentų. Taip stiprinamas intymumo jausmas?
Intymumas, be abejo, svarbus intymias, asmenines mintis pateiki taip pat intymiai. Tai, ką pasakėte, visiškai atitinka dainuojamosios poezijos prigimtį.
Kuo skiriasi buvimas scenoje vaidinant ir dainuojant?
Vaidinant yra daugiau erdvės žaidimui. Ypač jeigu tau patinka vaidmuo. Tuomet relaksuoji, ne susitapatini su personažu, o įlendi į jo kailį ir žaidi.
Dainuodamas turi apsinuoginti, skaityti savo muzikinį dienoraštį, kurį iš principo rašai sau. Rašai tai, ką nori iš savęs išmesti, paversti tam tikru ženklu... Tik paskui ateina noras, poreikis pasidalyti, ir tada tai tampa viešu dienoraščio skaitymu.
Sakote, ypač smagu vaidinti patinkantį personažą, o jeigu jis nėra artimas? Kaip tuomet susidraugaujate su vaidmeniu?
Jei perskaitęs pjesę iškart gali pasakyti čia mano, tada nebūna sunku. Jeigu personažas tau nesuprantamas, sudėtingas, ieškai detalių, autentiškų išgyvenimų, kurie galėtų tau padėti vaidmenį arba situaciją paversti sava.
Vienas japonų rašytojas yra pasakęs, jog japonai genialūs tuo, kad sugeba tai, ką perėmė iš kinų, paversti savu. Maždaug taip ir su aktoryste.
Kodėl pasirinkote būti aktoriumi, o ne kuo nors kitu?
Nieko aš nesirinkau. Tiesiog traukė menai, literatūra. Stojau ten, kur maniau lengvai įstosiąs čia gi nereikia jokio pasirengimo, tik išmokti eilėraštį, apsakymą, paruošti etiudą ir būti savimi.
Kartais pagalvoju, kad būčiau neblogas tardytojas ar psichologas. Myliu gamtą, gal būtų įdomu dirbti archeologu. Galėjau stoti ir į Dailės akademiją, bet...
O dabar piešiate?
Manau, jog moku šiek tiek. Jaučiu, kad galėčiau, bet nepraktikuoju.
Minėjote, kad mylite gamtą. Būtent joje ilsitės, kai nedirbate, nekuriate?
Gamta nemėgsta tuštumos, o tai reikštų, kad nemėgsta momentų, kuriuose nėra kūrybos. Net jeigu stumdai baldus, nerandi vietos, o ieškai jos, esi gatvėje, skubi visur yra kūryba. Netgi žvejyba, kurią aš mėgstu kūrybinio proceso dalis.
Vaikai, kurie dėlioja kaladėles, neužmušinėja laiko kaip mes. Jie iš tikrųjų kuria save, pažįsta pasaulį, o mums, suaugusiesiems, kartais atrodo, kad jie tuo momentu durnių volioja. Ir mes jiems liepiame elgtis taip, kaip reikia, o iš tikrųjų - kaip nereikėtų. Neturime stabdyti kūrybinio prado...
Kalbino Berta Tilmantaitė
