Valentinas Sventickas: Bernardas Brazdžionis, Henrikas Nagys, Liūnė Sutema –

lengviau kalbėti apie jų poezijos skirtumus negu apie panašumus.

 

Ar sieja kas? Šiuo atveju tinka pasakyti – aktorės Olitos Dautartaitės balsas.

Taip, žinoma, sieja ir pati poezija, ir lemtis: visi trys priverstinai turėjo palikti Lietuvą.

Ačiū Dievui, jų poezija sugrįžo.

 

Nėra reikalo kartoti chrestomatinių žinių apie tris mūsų literatūros klasikus.

Daugeliui jos atminty, vienam kitam nežinančiam – visuose žinynuose.

 

Kaip eilėraščiai ateina į sąmonę, apsigyvena?

Tyliai skaitant. Ir – girdint aktorių balsus. Šis kelias irgi labai svarbus.

 

Olita Dautartaitė seniai yra išmintinga ir ištverminga šito kelio keleivė.

Scenoje ne savimi ji gėrisi, ne savo balsu, o – Poezija. Gėrisi – gal irgi netinkamas žodis, sakykim – skleidžia poezijos gėrį. Jos balsas turi tūrį, ateina iš gilumos.

Ir poezija iš gilumų ateina.

 

Tebūnie – čia taria poetė, taria aktorė. Kaip žinome, ne tik jos.

            Viktorija Daujotytė: Jono Strielkūno, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poezija – vienas įspūdingiausių balsų  šiandieninėje lietuvių kalbos kūryboje. 1966 m. išleidęs pirmą eilėraščių rinkinį „Raudoni šermukšniai“, iki šiol poetas tebėra rašantis, išeina naujų  jo knygų. Išleista  didelė  poezijos rinktinė „Praėjęs amžius“ (2001), kuriame paties poeto atrinkta tai, kas laikoma vertingiausia, kas ženklina jo kūrybos kelią.

Jonas Strielkūnas – vienas lietuviškiausių dabarties poetų, stipriai suaugęs su agrarinės  lietuvių kultūros tradicijomis, su pasaulėjauta. Jis kalba apie žemę, tėviškę, praeinantį laiką, remiasi savo patirtimi, kurioje atsispindi pokario metais augusių ir brendusių  bendrakarčių išgyvenimai. Kalba apie istoriją, dramatišką ir dažnai nepaaiškinamą, baladišką, lemiančią žmonių likimus. Baladės, legendos, sakmės, elegijos  poetiniais būdais kuriamas apibendrintas XX amžiaus  žmogaus dvasios siužetas. Strielkūno eilėraštis – darnios struktūros, ištobulinto, gražiai rimuoto ketureilio.

Jonas Strielkūnas  itin kūrybingai  remiasi daina;  dainingi ir dainiški jo eilėraščiai  tarsi plaukian iš širdies ir širdyje atsiliepia. Dėl sugebėjimo tarsi kreiptis į  žmogų, kalbėti paprastai, įtikinamai, kartu aprėpiant ir sudėtinguosius  būties klausimus, Strielkūnas yra vienas iš mėgstamiausių, populiariausių dabarties poetų.

Olita Dautartaitė skaityti Joną Strielkūną  pasirinko teisingai. Pasirinko turėdama didelę teatro  ir poezijos skaitymo patirtį, gerą estetinę klausą.  Man atrodo, kad poeto ir skaitovės balsai gražiai dera. Aktorė talentingai perteikia poeto pasaulėjautą, gamtos,  laiko, dramatiškos žmogaus lemties jutimą,  deklamacinė intonacija, užsimezganti eilėraštyje, gražiai pratęsiama, užpildoma sodraus  balso tembro. Girdėjau Olitą Dautartaitę Strielkūno „Kai uždainuoja“ skaitant ir gamtoje, atviriausiame teatre; skambėjo gražiai, prakilniai ir graudžiai, žmonės klausėsi tarsi atsiliepdami į tilstančią dainą:

Kaskart, kai uždainuoja, širdį gniaužia,

Kaskart, kai uždainuoja vakare,

Kaskart, kai uždainuoja dainą graudžią

Krašte, kur liko motinos skara...

 

Garsas – Virginijus Jasiūnas

Nuotraukos – Narcizas Freimanas

Dizainas – Linas Janonis

Leidėjas – Vieno aktoriaus teatras, VšĮ