|
AKIMIRKA SIMONAITYTEI
Kas yra Ieva Simonaitytė šiame bėgančiame, skubančiame, pelno, šlovės ir
populiarumo siekiančiame postmoderniame pasaulyje? Gal vienišas balsas
aidintis tyruose? Gal pritilęs, prislopęs lyg iš po žemių bylojantis balsas?
Gal ideologiniais sumetimais tildomas balsas? Gal tiesiog – nebemadingas
balsas? Ar nepastovių literatūrinių madų vėjai nenunešė Simonaitytės balso į
beribį užmaršties okeaną, iš kurio niekas – o niekas – negrįžta, nes tautos
atmintis sumaniai ir nuolatos griozdinama vienadienių, netikrų dievų gausa? Gal
Ieva Simonaitytė tik literatūros reiškinys, įvardijamas daug kartų girdėtais
bei kiek pabodusiais epitetais: paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė,
žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje, savamokslė
rašytoja, ryškiausiai pavaizdavusi lietuvininkų gyvenimo būdą ir panašiai?
Gal Ieva Simonaitytė – talentas, gimstantis mūsų mažame krašte kas šimtas ar
keli šimtai metų? Klausimai, klausimai, į kuriuos niekas neskuba atsakyti.
Nes nėra universalaus, tinkančio visoms progoms atsakymo − kas yra Ieva
Simonaitytė šiandien? Šiuo klausimu nesiekiama chrestomatinio rašytojos
talento ir vietos literatūroje nustatymo, bet norima įvardinti jos dydį ir
prabą dabar, praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo gimimo, einant aštuntai
dešimčiai metų nuo jos žvaigždės sužibėjimo lietuvių literatūros padangėje
ir daugiau nei trisdešimčiai metų nuo mirties...
Būtina priminti, kad iki šios
netvarios laiko ribos dabarties rašytojos talentas buvo ne kartą pasvertas,
išmatuotas, sunumeruotas, sudėliotas į lentynėles, suseikėtas, aiman!
Įvertintas objektyviai (užtenka prisiminti V. Kubiliaus ir R. Dambrauskaitės
monografijas). Įvertinimas nesensta, talentas nesensta, mažta skaitytojų
interesas Ievai Simonaitytei ir tuo pačiu jos tematikos ašiai – Mažajai Lietuvai. Tarsi laikas margu aktualijų
kaleidoskopu nuosekliai trintų žmoniškosios atminties diską. Ar vieną rytą
neatsipeikėsime su žiojančiomis atminties duobėmis, kurių jau nepajėgs
užpildyti apkarpytos, klasikos sąskaita nukraujintos bendrojo lavinimo
mokyklų programos, droviai peršami privalomojo skaitymo planai, masiškai
kepamos ir leidžiamos kūrinių interpretacijos, kurios eliminuoja poreikį
skaityti patį kūrinį. Žiojančių atminties duobių nepajėgs užpildyti niekas,
tad karta po kartos gyvens televizijos šou pseudorealybėje – be Viliaus
Karaliaus, be Aukštujų, be Mažosios Lietuvos. Daug be ko. Juk atminties duobės gali
užželti tik užmaršties žole. Mes galime prigalvoti aibę naujų epitetų Ievai
Simonaitytei, mes galime statyti jai naujus paminklus, mes galime rengti jai
vienadienius pompastiškus minėjimus, galime prisiekinėti jai savo
neblėstančią meilę ir pagarbą, bet visa tai tebus dabarties margo, skubraus
gyvenimo pasekmė, o priežastis – Ieva Simonaitytė dabartinio gyvenimo
banalybės bei tuštybės fone yra nekintantis ir orus dydis. Raskime savyje
jėgų ir pavokime akimirką stabtelti ties ja...
Juozas Šikšnelis
Rašytojas, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės
viešosios bibliotekos direktorius
|
