- 2016 m. Lietuvos Seimas,
atsižvelgdamas į tai, kad 2019 m. bus minimos kunigo ir rašytojo,
visuomenės veikėjo
- Juozo Tumo-Vaižganto
150-osios gimimo metinės, pabrėždamas, kad J. Tumas-Vaižgantas yra
viena ryškiausių
- XX a. pirmosios pusės
asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas,
- lietuvių prozos klasikas,
kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrybinis palikimas
- yra gausiausias tarp to
meto rašytojų, paskelbė šiuos metus Juozo Tumo-Vaižganto metais.
-
- Vasario 16 d.
(šeštadienį, kartojimas sekmadienį) 8 val. per Extra FM pradedamos
transliacijos naujo radijo laidų ciklo
- „Deimančiukų ieškotojas“,
skiriamo Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) metams.
-
- Laidose bus skaitoma XX
a. pradžios žmogaus legendos, rašytojo, publicisto ir kunigo,
savojo laiko didžiausio moralinio autoriteto,
- tautos atgimimo skelbėjo
ir „deimančiukų ieškotojo“ – Juozo Tumo-Vaižganto kūryba, jo
laiškai ir laiškai jam, oficialūs raštai,
- o taip pat amžininkų –
paprastų kaimo žmonių, rašytojo ir kunigo artimųjų, su juo
bendravusiųjų kultūros žmonių,
- daugybės garsių rašytojų
– atsiminimai apie šią įdomią ir spalvingą asmenybę
- („Neužmirštamas
Vaižgantas”, sudarytojas literatūrologas Alfas Pakėnas,
- Kauno Juozo
Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėjas).
-
- „Vargiai kuris kitas iš
to meto rašytojų buvo taip karštai mylimas ir gerbiamas kaip
Vaižgantas.
- Jį labai mėgo visuomenė,
ir jis ne mažiau mėgo žmones. Jis su atvira širdimi ir ištiestomis
rankomis priimdavo visus, kas tik į jį kreipdavos ir,
- nekreipdamas dėmesio į
politines ar religines pažiūras, stengdavosi padėti. Atrodė, kad
jam kiekvienas žmogus,
- kuris turi žmogaus veidą,
yra jo brolis, jo bičiulis, jo draugas. „Mylėti ir būti mylimam“ –
toks buvo jo gyvenimo šūkis“, –
- savo prisiminimuose,
parašytuose 1971 m., gražiai ir taikliai pavadindamas Vaižgantą
- „vaikščiojančia ir
spindinčia Aukštaitija“, teigė Juozas Keliuotis.
-
- Vaižgantas – pats
neramiausias ir populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune
ir visoje Lietuvoje.
- Savo meniškais pamokslais
Vytautinėje bažnyčioje, savo purslojančia beletristika ir
publicistika. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto biografo
- Aleksandro Merkelio, „Iš
matyto gausaus gyvenimo molio, iš savo paties dvasios patyrimų
Vaižgantas kūrė prozos simfonijas,
- pririnko į savo kūrybos
aruodus ne vienas rieškutes deimančiukų – gyvų ir šviesių žmonių
paveikslų, jų likimų su polėkiais ir nuopuoliais,
- gamtos ir kultūros
vaizdų. Jis nebuvo tokios plačios skalės kūrėjas, kaip,
pavyzdžiui, Krėvė, bet buvo universalus kitaip –
- tame pačiame kūrinyje
sujungdamas įvairius rašymo žanrus – beletristiką ir publicistiką.
- Publicistikoje jis
beletristas, beletristikoje – publicistas. Jame buvo sumišęs
auksas su smėliu.
- Neišsijotas, neišplautas
– kaip neišplautas pats gyvenimas“.
-
- 1932 m. atsakydamas į
kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ literatūrinę anketą Vaižgantas
rašė:
- „Kone nuo pat lopšio ir
iki pasenusio lazdos aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nei
paties Pono Dievo, prisipažįstu,
- nors ir be to
prisipažinimo visiems aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po
kuria aš štai jau septintą dešimtį metų landžioju.
- Man viena tebuvo tikrai
skanu ir malonu – čeploti kad ir nešvarų, bet tik tautinį
čiulpiką. Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė,
- bet – mano! Lininiai,
arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet –
mano broliai!
- Lietuvos istorija tedavė
mums legendą, o kultūrą paliko mums patiems
- po pusės tūkstančio metų
inicijuoti, bet ta istorija – mano!
-
- Ir tapau savosios,
lietuviškos, visuomenės tarnas, ne, dar daugiau – jos vergas,
- dėl jos metų metais
nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas
man liepė eiti, ėjau,
- neatsiklausdamas, kas jį
įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau, dirbau be
atodairos, laiku nesumetęs,
- ar aš tam kvalifikuotas.
Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu,
nesiskundžiu ir nusikunigavęs nesijaučiu.
- Liepė būti žurnalistu,
buvau. Liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucionierium,
tik ne anarchistu
- (buvau kviestas vieno
tilto sprogdinti) buvau. Liepė profesoriauti, profesoriavau
pačioje aukštojoje mokslo įstaigoje.
- Jei būtų liepę važiuoti į
Anglų Karalių, turbūt būč važiavęs savo gėdai, temokėdamas
tarptautinės konversacijos:
- „varlė mušė paprūdėj,
tprunkšnumėj“, su ta viena tauškalio Kaušakio kvalifikacija. Nei
rašyt, nei skaityt,
- o visur vežiojo
karaliautų – kalbėtų ir – rašytų. Niekas ir iš liepėjų nepaklausė,
- ar gana turiu tinkamo
pasiruošimo, kaip nesiklausiau ir aš pats savęs.
-
- Kai numirsiu, jūs mane
iškimškite ir pasistatykite universitete zoologijos salėje, o
varinėje lentelėje kaip Radvilo šernui parašykite:
- „Naš postriel viezdie
pospiel“ (mūsų vijurkas visur suspėjo), vadinas, kokiais
„veikėjais“ teko Lietuvai pradžioje savo pakirdimo verstis.
- Ot, ir tasai nelemtas
rašymas. Liepia – rašau. Atsiųskite kurį žingeidą, aš jam
įrodysiu, jog 90 % mano raštų yra man, taip sakant,
- iš gerklės ištraukta:
parašyk tą, parašyk tam galui. Vadinas, ne aš savo raštus
paleidžiu kam suprovokuoti,
- bet mano raštų tuo ar
kitu laiku buvo reikalauta.“
-
- Savo testamente
Vaižgantas rašė: „Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus
jiems jau iškalbėjau savo raštuose –
- prašau pasiskaityti ir
bus vis tiek, ar aš tebesu, ar nebesu“. Po šiuo dokumentu
pasirašė: „Žemaičių katedros Garbės Kanauninkas.
- Lietuvos universiteto
Lietuvių Literatūros Garbės Daktaras, Vytauto Didžiojo b.
rektorius, o šiaip jau – Tretininkas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas.
- Kaune 1933 m. sausio 14
d.“ Paskutiniai jo žodžiai išeinant į amžinybę buvo – „Gelbėkit
Lietuvą“.
- Šis kreipinys labai tinka
ir mūsų dienoms.
-
